Konferencijoje „Login“ fizikos mokslų daktaras ir „Youtube“ tinklaraštininkas Derekas Mulleris nupasakojo savo patirtį su „Facebook“, o taip pat papasakojo, kaip jis kuria savo vaizdo tinklaraštį „Veritasium“, kuriame vaizdžiai bei pamokančiai nagrinėjamos įvairiausios fizikos paslaptys – ir ko reikia, norint, kad toks tinklaraštis būtų sėkmingas.
Fizikas pabrėžė, kad „Youtube“ ir „Facebook“ turinio kūrėjus vertina absoliučiai skirtingai: „Youtube“ su kūrėjais dalinasi savo pelnu, uždirbamu rodant reklamas. Tuo tarpu „Facebook“ uždirba iš kūrėjų, norinčių parodyti savo turinį vartotojams.
Pasak D. Mullerio, „Youtube“ patenkina visus – reklamos pirkėjai pasiekia didelį vartotojų kiekį, turinio kūrėjai pinigais skatinami kurti turinį. Tuo tarpu „Facebook“ turinio kūrėjus vertina kaip reklamos pirkėjus – norint pasiekti didesnį vartotojų kiekį siūloma už tai susimokėti. O įvertinus tai, kad vartotojai taip pat prisideda prie turinio kūrimo – jie deda savo nuorodas, komentuoja kitų žmonių turinį ir panašiai – galima teigti, kad „Facebook“ visus šios sistemos naudotojus vertina kaip vartotojus, iš kurių pinigai uždirbami, tačiau tais pinigais su niekuo dalintis neketina. „Kodėl koks nors turinio kūrėjas turėtų mokėti už savo turinio reklamavimą? Tai kvailystė!“, – sakė D. Mulleris.
Situaciją, sukėlusią daugiausiai jo nepasitenkinimo, D. Mulleris nupasakojo savo vaizdo tinklaraštyje „Veritasium“ – tame įraše jis paaiškino, kaip „Facebook“ paims jūsų pinigus, kad palengvintų jūsų puslapio gerbėjų kiekio auginimą, tačiau tie gerbėjai už pinigus bus toli gražu ne eiliniai aktyvūs „Facebook“ naudotojai, o besivystančių šalių atstovai, kurie mažučius kiekius pinigų uždirba iš mygtuko „Like“ spaudymo dirbant neteisėtoms fanų kiekio auginimo fermoms: kad tokie „fermeriai“ nebūtų uždrausti, jie taip pat spaudo ir už „Facebook“ oficialius pasiūlymus tapti kokio nors puslapio fanu.
Blogiausia šioje situacijoje tai, kad tokių neaktyvių gerbėjų turėjimas ne tik nepalengvina, bet apsunkina kiekvieno įrašo iš to puslapio pasiekiamumą – „Facebook“ veikimo mechanizmas numato, kad iš pradžių kiekvienas įrašas rodomas tik 1-3 procentams puslapio gerbėjų ir pagal tų gerbėjų vertinimus sprendžiama, ar skleisti tą įrašą didesniam gerbėjų kiekiui, ar ne. Arba siūloma susimokėti norint pasiekti didesnį „Facebook“ vartotojų kiekį. Tačiau socialinio tinklo naudotojams iš „Like“ fermų niekas nemoka už turinio jų mėgiamuose puslapiuose peržiūrą, todėl jie, sudarydami didelę dalį vartotojų, kuriuos pasiekia pirmasis bandymas skleisti turinį, mažina tikimybę, kad tas turinys bus platinamas didesniam „Facebook“ naudotojų kiekiui. Todėl, suvilioję puslapių savininkus pirkti gerbėjus, „Facebook“ iš esmės verčia juos susimokėti antrą kartą, kad tuose puslapiuose platinamas turinys būtų pamatytas tokios paties vartotojų kiekio, kokį būtų galima pasiekti nemokamai.
Beje, D. Mullerio įrašus apie tai, kaip „Facebook“ apgaudinėja puslapių kūrėjus, buvo peržiūrėti 3,5 mln. kartų, juos teigiamai įvertino beveik 120 tūkst. žiūrovų ir tik 1000 įvertino neigiamai. O kaip reagavo „Facebook“? Niekaip! Socialinis tinklas neatsakė į D. Mullerio tiesiogiai užduotus klausimus, nesuteikė galimybės atsisakyti gerbėjų, kurie sunkino galimybę pasiekti daugiau tikrų „Facebook“ vartotojų. Ir savo platintame komentare tikino, jog yra daug tikrų žmonių, yra daugelio skirtingų dalykų gerbėjų socialiniame tinkle – nepaisant to, kad kai kurie iš tokių „mėgėjų“ yra kelių dešimčių tūkstančių „Facebook“ puslapių gerbėjai, kuomet pagal statistinius „Facebook“ duomenis žmonės daugelyje šalių yra vidutiniškai maždaug dviejų dešimčių puslapių gerbėjai. „Noriu pasakyti tiek: „Facebook“ turi daug duomenų, jie gali matyti, kas yra tikri vartotojai, o kas ne. Tačiau jie nėra suinteresuoti pašalinti netikrus vartotojus.
Savo pristatymo pabaigoje D. Mulleris pateikė kelis esminius patarimus asmenims ir bendrovėms, turintiems savo „Facebook“ puslapį:
- Nereklamuoti savo puslapio per „Facebook“
- Stebėti, kas yra jūsų puslapio gerbėjai.
- Publikuoti tik tai, kas turėtų susilaukti didelio gerbėjų dėmesio.
- Norint pasiekti potencialius klientus, naudotis ir kitais socialinės medijos kanalais – pavyzdžiui, „Youtube“.
D. Mulleris, į Vilnių atvykęs vakar vakare, bet jau spėjęs teigiamai įvertinti lietuviškus cepelinus, sutiko atsakyti ir į klausimus:
– Ar po publikuoto vaizdo įrašo „Facebook“ neprašė jūsų jo pašalinti ar kaip nors paredaguoti?
– Jokio tiesioginio kontakto su „Facebook“ nebuvo. Jie niekaip nereagavo. Jie publikavo tik komentarą spaudai.
– Kaip manote, dėl ko „Facebook“ neatsakė į klausimus žmogaus, kuris viešai paskelbė šios įmonės klaidas?
Netikiu, kad esate jiems nepakankamai svarbus. – Kiek suprantu, jų ryšių su visuomene skyrius norėjo, kad ši žinia pasiektų kuo mažiau žmonių. Ir jei tik bendrovė atsako tiesiogiai, žinios pasiekiamumas išauga. Manau, jie dėl to ir nusprendė nebendrauti su manimi tiesiogiai. Bet galiu ir klysti.
– Pereikime prie kitos, įdomesnės temos – „Veritasium“ vaizdo tinklaraščio.
– O, man ir pačiam kur kas įdomiau apie tai kalbėti.
– Taigi, koks yra vaizdo įrašų kūrimo procesas? Iš kur prisirenkate idėjų? Ar vykdote kokius nors eksperimentus iki filmavimo? Ar didelė darbo dalis išmetama, nepasiekia galutinės versijos?
– Idėjos ateina iš visur. Dažnai susitinku su šauniais mokslininkais ir kartais su jais kalbantis kyla įdomių minčių. Arba prisimenamos idėjos iš seniai besimokytų dalykų. Idėjų šaltiniai yra labai įvairūs. Aš tiesiog stengiuosi jas pateikti kuo įdomiau. Vykdant eksperimentus dažnai būna nepavykstančių dalykų. Filmuoti stengiuosi viską, o vėliau nusprendžiu, kurias geriausias dalis palikti. Bet mėgstu įtraukti ir nesėkmingų eksperimentų pavyzdžių – taip mokomasi. Be to, vaizdo įrašai tokiu būdu atrodo tikresni, o „Youtube“ labai svarbu, kad žmonės jaustų, jog tai, ką jie žiūri, yra tikra, kas nebūtų viskas surežisuota taip, kaip televizijoje.
– O ar iki filmavimo išsibandote kokius eksperimentus? Na, pavyzdžiui, kaip su garsiuoju giroskopu su ilgu strypu?
– O, giroskopo video istorija labai įdomi. Kartą išsibandėme tą idėją Kanadoje. Kanadoje pasigaminome giroskopą. Ir jis neveikė. Negalėjome jo įsukti pakankamai stipriai. Tuomet dar reikėjo idėją tobulinti dar dvi savaites. Ir neveikė. Turiu nufilmavęs daug medžiagos, kaip tas giroskopas neveikė. Grįžau į Australiją ir pabandžiau dar kartą – pirmą dieną vėl nesigavo. Todėl antrą dieną patrumpinau strypą ir nupirkau galingesnį grąžtą. Taigi, tame video, kuris įdėtas į „Youtube“ daugiausiai medžiagos yra iš antros dienos. Taigi, prie to vieno vaizdo įrašo dirbau visą mėnesį.
– Ar tiek laiko vienam įrašui yra normalu?
– Ne, ne. Tai buvo ypatingai sunkus eksperimentas, pareikalavęs išskirtinai daug laiko. Jis įrodo, kad mokslas ne visada gaunasi iškart. „Veritasium“ kanale yra ir įrašas, parodantis visą procesą nuo pradžių iki pirmo sėkmingo bandymo, įskaitant visus pataisymus.
– O koks yra „Veritasium“ kanalo slaptas sėkmės receptas?
– Slaptasis ingredientas – parodyti žmonėms tai, ko jie nėra matę iki šiol. Ir tai nėra lengva. Tačiau kartais tai įmanoma. Ir tai yra mano nuolatinis tikslas. Kad ir atvejis su giroskopu – nemanau, kad tokį eksperimentą yra matę daug žmonių. Iki tol vienas žmogus buvo padaręs kažką panašaus, bet nemanau, kad tai matė daug žmonių. Taigi, pagaminau kažką didesnio ir geresnio. Tokia štai yra paslaptis: parodyti tai, ko žmonės nėra matę. Tai gali būti ir objektai, ir idėjos – jeigu žmonės niekada tos idėjos nesuprato ar nebuvo su ja susidūrę, ją galima išaiškinti. Tai gali būti labai galingas dalykas. Bet tai tikrai nėra lengva. Idėjų ir aš turiu ne visada. Jų reikia ieškoti. Ne kiekvienas būna labai sėkmingas. Ilgai ieškant ir daug visko išbandant galų gale kažkas suveikia.
– O ar dažnai tenka daryti tokius projektus, kuriuos vėliau tenka tiesiog išmesti į šiukšliadėžę?
– Nelabai dažnai. Nepublikuotų įrašų turiu, bet nedaug.
– Ar tos nesėkmingos idėjos negrįžtamai keliauja į šiukšliadėžę, ar tik atidedamos ateičiai, kuomet jas būtų galima patobulinti?
– Manau, dauguma jų, jei jau buvo įvertintos kaip nesėkmės, tokiomis ir lieka. Tiesa, su giroskopu aš žinojau, kad galima padaryti geriau. Taigi, pasitaiko atveju, kai matosi, kad galima padaryti geriau. – O kokio dydžio yra „Veritasium“ komanda? – Iš esmės tai – aš vienas. – O kas laiko kamera? – Stengiuosi viską daryti vienas, bet jei tikrai reikia prilaikyti kamerą, paprašau kokio nors savo draugo arba mamos. Žinote tą vaizdo įrašą apie skaičių sekas? Viską nufilmavo mano mama. Ji nelabai supranta ką daryti su kamera, taigi, paduodu kamerą jai į ranką, parodau kur nukreipti ir ką nuspausti. Tai yra labai nedidelio biudžeto projektas. – O ar bent kiek laiko lieka rimtiems mokslams, atliekamiems laboratorijoje, su mokslininko chalatu? – Ne, tam visiškai nelieka laiko. Dabar esu tik mokslo viešintojas.
– Kokie yra jūsų kiti jūsų mėgstami vaizdo tinklaraščiai?
– Tikrai mėgstu „Vsauce“, taip pat esame labai geri draugai su „Minutephysics“ – jie man labai patinka. Taip pat su Dustinu, kuriančiu kanalą „SmarterEveryDay“. Dar yra labai geras „vlogbrothers“ kanalas, kelis labai gerus kanalus turi Brady Haranas – „Sixty Symbols“, „Periodic Videos“. Puikius įrašus kuria „Vihart“ kanalas. Dauguma mūsų esame draugai. Esame glaudi bendruomenė – susitinkame, kai tik yra galimybė. Pasidaliname idėjomis ir vertinimais. Labai šaunu būti šios bendruomenės dalimi – be jos jausčiausi vienišas.
– Ar vaizdo tinklaraščiai yra tinkamas būdas užsidirbti pragyvenimui?
– Taip, bet tik labai mažai žmonių grupelei. Kiek man žinoma, iš „Youtube“ išgyvena tūkstančiai žmonių. Nemanau, kad daugiau nei dešimt tūkstančių. – O kaip tapti tos grupės nariu? – Jai gali priklausyti kiekvienas. Tik tam reikia laiko. Aš tinklaraštį kuriu trejus metus ir keturis mėnesius. Pirmus dvejus metus iš jo nebuvo įmanoma išgyventi. Taigi, uždirbu dar tik pusantrų metų.
